⬇️Spauskite čia, jei norite matyti tik Jordanijos galeriją, neskaitant istorijos teksto⬇️
Jordanija 🇯🇴 (Jordan)
4 dienos (o tiksliau – 94 valandos)
Nuvažiuotas atstumas: 1000 km.
Nueitas atstumas: 100 km.
Aplankytos vietos: Petra, Wadi Rum dykuma, Raudonoji jūra, Negyvoji jūra, Aqaba.
Mažai miego – daug įspūdžių, apkrova kūnui – poilsis galvai, atostogos pilnai pagal mano stilių😀
Pirma diena Jordanijoje, o jaučiuosi jau gerai paatostogavęs. Kai vykstu vienas, stengiuosi atostogauti pagal save – nuotykiai ir įspūdžiai svarbiau už komfortą. Tad ši diena ekspromtu susiklostė idealiai🙂. Prieš skrydį neturėjau laiko pasigilinti, kur važiuoju ir tik 2 val. spėjau pamiegoti. Nusileidęs Joranijoje, sėdau į nuomotą automobilį orouoste ir išvykau kur akys mato – negyvosios jūros link (pats žemiausias sausumos taškas visoje planetoje, kai kur beveik -500m.). Radau krantą kur vien vietiniai, ten ir sustojau. Pati jūra – druskos sirupas, kur tiesiog guli be pastangų, o gulint gali laikraštį skaityti ar atsilenkimus daryti🙂. Čia priėjo keli vietiniai ir įtartinai klausinėjo ar tikrai atvykau vienas. Pradžioje žiūrėjau įtartinai. Tačiau susipažinome ir nuo čia prasidėjo tai, ko nebūčiau be jų pagalbos patyręs – visas negyvosios jūros SPA procedūrų ritualas. Sunku buvo patikėti tokiu svetingumu, nieko neprašant atgal (nors jie patikino, kad dauguma gerųjų jordanų tokie). Pasirodo juodoji jūra – vienas pirmųjų natūralių pasaulio SPA kurortų. Iki ausų išsitrynėm gydomąjame molyje, ėjom į kalną praustis natūraliai tekančiuose-karštuose fontanuose. Dar aukščiau palipant – tamsi ola. Į vidų ėjom su žibintuvėliais. Viduje – idealių sąlygų natūrali garinė pirtis: iš kalno teka beveik verdantis vanduo, kuris sukuria pirties efektą oloje, plius vanduo geriamas. Išeinam iš olos-pirties – prieš akis saulėlydis į jūrą.
Naujieji draugai prašo pasilikti vakarienei. Užkuria laužą, bežiūrint žvaigždes valgom vištieną su daržovėmis, aplinka nepasižymi švara, bet per geras emocijas to nebeakcentuoji, o maistas labai skanus. Šalia vietinis jaunimėlis linksminasi, susidomi iš kur atsiradau aš. Rezultate atneša mums nuo savo laužo dovanų arbatos! (pas mus taip niekada nesibaigtų su baliavojančiu jaunimėliu😀). Su smalsumu žiūriu, kaip draugai pasitiesia striukę ant žemės ir meldžiasi. Susiruošiu važiuoti, nes viešbučio check’ino laikas tuoj baigsis – skubiai ant laužo užkuria kavos ir duoda man. Atsisveikinam, siūlo kitą kartą būnant Jordanijoje skambinti ir neimti viešbučio.
Po tokios patirties atsimerki ir pagalvoji, ar tikrai gyvenam teisingai, nuolat bėgdami, neturėdami laiko, aplinkinius kartais laikome trukdžiais ar konkurentais, siekiame materialinių dalykų, pamiršdami, kad abipusės teigiamos emocijos yra geresnė valiuta. Atostogų gerumą matuojame pagal viešbučio žvaigždučių skaičių ir vis tiek randame už ką parašyti blogą komentarą. Su kiekviena diena tolstam nuo tikrų nemokamų dalykų, kurie iš tiesų suteikia daugiau džiaugsmo ir išlieka ilgam.
Vieta, kurioje pavyko susipažinti su vietiniais, kitą dieną buvo visiškai tuščia ir nuo kelio nepasižymėjo išskirtinumu. Tad pirmąją dieną pasisekė pataikyti ir sustoti, kai vietiniams buvo ne darbo diena. Prieš čia patenkant, pagal „google maps” mėginau važiuoti į „Main Hot spring”, nes ji žemėlapyje vienintelė buvo žalia tarp dykumų, šalia „Amman” oro uosto, tačiau pagrindinėje vietoje yra viešbutis, kuriame be rezervacijos neįleido. Kitomis kelionės dienomis apvažiavau visą negyvąją jūrą ir pasirodo, kad čia matyt vienintelė nemokama vieta su žaluma, priėjimu ir karštomis gėlomis vandens versmėmis prie negyvosios jūros – o versmės ar gėlas vanduo tikrai būtinas, nes jūra tokia druskinga, kad akis graužia net nepaliečiant jų rankomis (matyt garuoja nuo saulės). Kitose komercinėse viešbučių vietose negyvoji jūra nuvylė. O šioje vietoje, kaip bonusas, priešingoje kelio pusėje, palipant į kalną, dar ir natūrali pirtis kalno viduje iš karštų versmių susidariusi. Vieta yra šalia „Main Hot spring” ir „Hot Springs Pool” (koordinatės nemokamos „garinės pirties kalne” yra apie: 31.600441, 35.562815).
Kiti įdomūs pastebėjimai kelionės metu:
Važiavau karščiausiu metų laiku, tad turistų beveik nebuvo, vietiniai sakė, jog jiems per karšta, termometras kartais rodydavo 43C. Jausmas – karšta, bet lengvai pakenčiama, nes sausesnis klimatas. Įdomu palyginimui: į Lietuvą grįžau ne tiesiai, o per Maltą, tuo metu Maltoje buvo karščio bangos ir temperatūra taip pat pakilusi iki ~40C, ir pagal jausmą Maltoje buvo gerokai karščiau dėl skirtingos oro drėgmės. Taip pat Maltoje tuo metu buvo „High season”, tad turistų sausakimša, šalis maža, dideli kamščiai, visi pikti (įskaitant ir vietinius), chaosas, top vietose paplūdimyje realiai net nėra kur prisėsti. Tad po tokios dvasinės ramumos Jordanijoje, didelių plotų ir tikro poilsio smegenims – Maltos chaosas nuvylė 🙂 Dar kartą įsitikinau, jog poilsis yra ten, kur daugiau gamtos, nei ją stebinčių turistų. Nors visiškai skirtingos šalys, bet Jordanija man įstrigo panašiai, kaip Islandija, kur pasijauti kitokiame pasaulyje, nei gyveni namie.
Kas baiminasi vairuoti tokiose šalyse, tai Jordanijoje viskas pakankamai saugu ir ramu. Taisyklių nelabai yra, bet visi malonūs, keliai platūs, užmiestyje eismas nedidelis, tad vairavimas nesudėtingas. Daug turistams besišypsančių policininkų, kurie sustabdę kreipiasi – „sere”. Palyginimui: Italijos Neapolis – šimtą kartų blogesnė vieta sėsti už vairo.
Jei kas planuojate „pabaliavoti” Jordanijoje – tai ne didmiestyje, alaus ar vyno matyt niekur nerasite. Pasirodo alkoholio licenciją duoda tik tiems, kurie yra ne islamo tikėjimo. Tad realiai turi būti užsienietis, gyvenantis šalyje ir darantis iš to verslą, o mažesniuose miestuose dažniausiai vien vietinių restoranai/parduotuvės. (istoriją papasakojo labai maloni anglė moteris, gyvenanti jau 10 metų Jordanijoje, pas kurią apsistojau vienai nakčiai).
Nors Jordanijoje iš pirmo žvilgsnio gali kai kur pasirodyti anti-sanitarinės sąlygos, tačiau maistas visur buvo labai skanus, kas pirmomis dienomis labai nustebino. Teko nemažai keliauti po kitas šalis, ir dažniausia maistas Lietuvoje būna skaniausias. O čia nors ir užkampio restoranėlyje, labai skaniai paruošia ir dar prieš maistą atneša užkandžių, kurie būna kruopščiai sudėlioti su skirtingais padažais. Viename mažame restoranėlyje užsisakiau „Coca-Colos”, atnešė į ledą sušaldytą bokalą su šerkšnu ir ledukais viduje.
Įeinant į vieną žymiausių Jordanijos vietų – Petrą kabo iškaba „maloniai prašanti” išeiti iki ~18 val. Pasilikau iki sutemų (dėl vakarinių nuotraukų). Išėjo net ir prekybininkai beduinai (pasak vietinių, Petros regiono viduje niekam nebeleidžia gyventi), liko tik laukinių šunų gaujos, kurie dienos metu loja stovėdami ant uolų ir baido einančius beduinų asiliukus 🙂. Įdomu, kad visi vietiniai nakčiai palieka prekes atvirose parduotuvėse, net pinigus – paremtus su akmeniu lėkštutėse – niekas nieko nevagia. Pas mus Lietuvoje po pirmos nakties viskas būtų išnešta… 🙂
Vietinių moterių niekas neverčia nešioti „skafandrų” (Hidžabas). Jos pačios tai pasirenka. Didesniuose miestuose daugiau laisvesnių. Mums tai nesuprantama, bet geriau pagalvojus – pradeda „dašilti”. Kai nuo mažens aplink tokios tradicijos – įauga viskas savaime. Čia panašiai, kaip pas mus su apatiniais mieste eitum – visi juoktųsi, o paplūdimyje – jau viskas ok. Čia kitokia kultūra ir tradicijos. Iš arčiau priėjus – labai prisižiūrėjusios, besidažančios, tik dauguma pamatę kitą vyrą dengiasi veidą, nors aplink jų vyrų net nėra. Gerai iliustruoja situaciją vieno kolegos pasakymas-pusiau anekdotas: „Arabų moterys iš europiečių moterų juokiasi, nes tik europietės puošiasi, kai eina į miestą, o prieš savo vyrus namie būna bet kaip – arabės elgiasi atvirkščiai.”
Man kilo klausimas, „o tai kaip vyrai susipažįsta su moterimis”, jei niekas nieko neverčia tuoktis (Jordanija gerokai laisvesnė, nei Saudo Arabija), o moterys nuo subrendimo vaikšto su hidžabo rūbu? Išgirdau visai įdomią istoriją. Pasirodo subrendęs vaikinas pasako savo mamai, kad „jau reikia žmonos”. Tuomet mama iš pažįstamu šeimų parenka tas, kurioje jos manymu yra tinkama subrendusi mergina. Pasiūlo jam – jis pasirenka. Tuomet mama kreipiasi į tą šeima ir jei jie sutinka – vyksta susitikimas. Pas mergaitės šeimą ateina atsigerti arbatos būsimas jaunikis su savo mama. Jei jaunikiui patiko – organizuoja antrą arbatos susitikimą. Jei mergaitei nepatiko – antrame susitikime dalyvauja tik jos mama ir Trečio susitikimo nebebūna – mandagus būdas pasakyti „NE” 🙂.
Važiuojant iš Petros, išsukau iš nuobodaus greitkelio – kur vedė nuojauta ir pataikiau į dykumų kelią. Kelias nerealus! Geras platus asfaltas, per valandą su puse 2 automobilius tik sutikau. Kelias veda per kanjonus, dykumas, vingiuotas, vaizdingas, su šen bei ten prabėgančiu kupranugariu – idealus atostoginis kelias! Už jį su mielu noru būčiau net sumokėjęs tiek, kiek už įėjimą į Petrą (o ji matyt brangiausia vieta visoje Jordanijoje 😀).
Užsukau apsilankyti naujai pastatytoje Mečetėje. Vidus labai gražus, prie įėjimo – muilas ir čiaupai kojoms nusiplauti, batus reikia palikti lauke. O viduje dar fainiau – kiliminė danga tokia minkšta, kad eini lyg per lovą. Kondicionierių vienas prie kito pristatyta kartu su tyliais vėjeliais. Temperatūra labai maloni (ne tokia „šaldytuvinė”, kaip kokiam „Lidle”). Žmonės ten net kniūpšti guli – ilsisi 🙂.
O žemiausia vieta pasaulyje – Negyvoji jūra, kas metus stipriai senka, greitu metu matyt neliks joje ir vandens. Nors realiai tai nėra jūra (nesijungia su jokiu vandenynų), o tiesiog didelis druskos ežeras, kurį kažkas pavadino jūra 🙂.
Wadi Rum dykuma – vieta, kurioje norėjosi pasilikti ilgiau. Daug dangaus su žvaigždėmis esu prisižiūrėjęs, bet čia akimis geriausiai matėsi visa paukščių tako struktūra! Nerealus vaizdas ir jausmas. Žvaigždžių stebėjimas – geriausia vieta egzistencinėms ir filosofinėms mintims 😀, džiaugiuosi, kad nusprendžiau apsistoti beduinų palapinėse nakčiai. Kaip jie gamino vakarienę taip pat nepamiršiu: atkasė giliai smėlyje paslėptą vištieną su garnyru, kurią užkasė dienos metu – pasirodo dykumos smėlis toks karštas, kad jame išsitroškino visa vakarienė.